Alter ego. Anoniminė atsakomybė

Visai neseniai rašiau apie gandonešius ir šį kartą smulkiau apsistosiu ties užkietėjusių, dažnai profesionalių gandonešių kasta – anonimais. Jie skiriasi nuo po oficialiais vardais registruotų gandonešių tiek pagal veiklos pobūdį, tiek pagal tikslus. Kaip ir minėjau – pagrindinis gandonešio tikslas yra užsitarnauti dėmesį ir pakelti savo socialinį statusą, t. y. tikslas dažnai yra nukreiptas į save, o anonimo tikslas yra nukreiptas į kitą, pvz.  norint jį diskredituoti, apšmeižti, paveikti psichologiškai ar suagituoti. Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp gandonešio, užsiregistravusio tikru vardu ir gandonešio – anonimo. Neanalizuosiu anonimų, kurie kovojo už laisvę ar kitokius visuomenei svarbius ir reikšmingus idealus, rašė paskvilius, atsišaukimus, piešė plakatus ir etc. Jiems anonimiškumas buvo būtina sąlyga išgyventi ir tęsti savo kovą. Panagrinėsiu kitokio anonimo asmenybę, anonimo, kuris vartoja ne tik prasimanymus, bet ir nepriimtiną leksiką, puola kitus, dengiasi ne tik slapyvardžiu, bet ir skambiais vardais, klaidina visuomenę ir įgyvendiną savo asmeninius psichologinius ar užsakytus grupės tikslus.

Pamenu, kad dar visai neseniai estradiniai dvynių šou buvo labai populiarūs. Norėdami pamatyti politiko ar kino/estrados žvaigždės dvynį žmonės mokėjo pinigus ir veržėsi pažiūrėti jų programą. Ekonominis veiklos modelis buvo tvirto trikampio formos: žiūrovai gaudavo pramogą, prodiuseriai – pajamas, žvaigždžių dvyniai – populiarumą ir kažkiek pajamų. Palaipsniui tokie šou žiūrovams nusibodo, tad ir tokio pobūdžio estrada papuolė į šou verslo paraštes. Tačiau išpopuliarėjus socialiniams tinklams ir ne mažai sociumo daliai migravus į veidaknygę, dvynių šou tarsi vėl atgijo. Kuri nors pripažinta žvaigždė, mažiau pripažinta žvaigždutė ar tik įžiebiama lemputė (ko gero žvaigždės įsižiebia tuomet, kai kažkas jas įžiebia) vis pasiskundžia, kad socialiniuose tinkluose yra prikurta jos „profilių“, kuriuose viešinama jos intymi informacija, paparacių foto ir išgalvoti faktai. Skeptiškai nusiteikę žvaigždžių gerbėjai ar šiaip piliečiai galėtų pagalvoti, kad tuos profilius kuria pačios žvaigždutės ir tai dar viena reklamos forma, tačiau neturėdami pakankamai faktų, laiko ar noro gilintis jie mandagiai nutyli ir pritariamai užjaučia „besarmačiai-paparaciai!“. Paliksime žvaigždutes aiškintis su jų gerbėjais, paparaciais ar viena su kita, nepamiršdami estrados pasaulio principo: „tegu kalba bet ką, svarbu nepamiršta“.

Šiek tiek kitaip yra kai tarsi alter ego atsiranda žymaus politinio/socialinio veikėjo/ veikėjos dvynys ir transliuoja pasauliui tiesas priešingas nei pats politikas/politikė ar veikėjas/veikėja transliuoja. Dar visai neseniai veidaknygės platybėse klaidžiojo finansų ministrės šmėkla vis paveblenanti, paburbanti ant valdžios ir jos sprendimų, bet greit aktyvių mėgėjų (origin. like paspaudėjų) iššifruota ir tapusi vieniša. Na, nebent koks naujas vartotojas apsidžiaugdavo gavęs sutikimą draugauti iš pačios fin. min. ir neapsižiūrėjęs „mėgdavo“ bet kurį profilio turėtojos komentarą. Vienoje diskusijoje skaičiau nuomonę, kad tai tikrasis ministrės veidas, atseit ir ji nori išsikrauti, nusikeikti, pakritikuoti, bet vidinis inteligentiškumas jai neleidžia slėptis po anonimo kauke. Labai įdomi versija, paliksiu ją A. Azimovo gerbėjams.

Antras anoniminių veikėjų tipas – panašūs į realius žmones komentatoriai. Rašau panašūs, nes jų profiliuose dažnai būna foto, kažkokia įmantri arba nelabai įmantri pavardė, galbūt tik kelios raidės ir susidaro įspūdis, kad toks žmogus realiai egzistuoja. Tik atidžiau paanalizavus jo/jos komentarus ir mikrolygmens socialinį diskursą – aiškėja, kad realus žmogus socialiai nepriimtinomis formomis savo minčių nereikštų, nes nemaža dalis tų pasisakymų galėtų jam ar jai užtraukti teisinę atsakomybę už šmeižtą ir kurios nors rūšies kurstymą, skatinimą susidoroti ir etc.

Trečias anonimų tipas tai – totalūs anonimai, liaudyje vadinami „buduliais“, ar „morozais“, kurių komentarai yra tik grasinamo ir įžeidžiančio pobūdžio. Nuotraukos ir slapyvardžiai anketose dažnai būna neadekvatūs nurodytam amžiui, pasižymi paaugliška ekspresija, su jai būdinga leksika ir senovės totorių žodynu, populiariu tarp mūsų rytų kaimynų bei už įstatymo ribų patekusių asmenų.   Dažnai į juos niekas perdaug nekreipia dėmesio, tad jie greitai išsisemia ir lieka su savo neišreikšta agresija, kuri tik kaupiasi dar labiau. Šis anonimų tipas pavojingas, dažniausiai pats sau, nes negalėdamas žaloti kitų jis gali nukreipti agresiją į save. Nebūtinai tiesioginę formą. Tai gali pasireikšti besaikiu alkoholio, narkotikų vartojimu, rizikingu elgesiu, pvz. nesaugiais atsitiktiniais lytiniais santykiais, agresyviu bei pavojingu vairavimu, agresyviais išpuoliais ir etc.

Ketvirtas anonimų tipas – šventieji. Jų socialinę anketą dažnai puošia Dievo, šventos Mergelės, Amazonės ar galiūno portretas. Tą pačią šventumo ar visagalybės mintį ne retai praplečia ir slapyvardis. Šie anonimai, dažniau, yra išsilavinę, rašo be klaidų, tačiau ypatingai subtiliai ir jautriai gelia savo oponentams. Būtent komentaruose oponentams galima pažinti tikrą šio tipo anonimų natūrą, kurios neretušuoja joks slapyvardis ar paveikslėlis. Socialiniai psichologai ar atidžiau skaitantys ir analitiškai mąstantys žmonės nesunkiai suranda tiesioginį ryšį tarp šių anonimų ir realiai egzistuojančių asmenų. Dažnai juos komentaruose ir įvardija. Vieša paslaptis, kad į šventojo paveikslą suprojektuota (projekcija psichologijoje – savo asmeninių, neigiamų ar teigiamų savybių priskyrimas kitam asmeniui ar objektui) idealaus Aš, teisuolio vizija, nes idealus Aš beveik pas visus žmones yra teisuolis, gelbėtojas, žemė motina, aukščiausia sąmonė ar Dievas (Jungas tai vadino archetipais). Netgi skaitant tokio anonimo-gelbėtojo mintis ir lyginant su asmenybe, kuria jis ar ji galėtų būti – aiškiai pastebimi tie patys tendencingi išsireiškimai, ypač būdingi tam tikrose, tarmiškai apibrėžtuose geografinėse vietose.

Kaip jau minėjau aukščiau – anonimai turi ir teigiamų veiklų sąrašą, tačiau, tai labiau pateisinama totalitarizmo ar kitokios socialinės kontrolės aplinkybėse. Tiek teigiama, tiek neigiama veikla užsiėmę anonimai dažnai yra tendencingi ir jei jų kova neparemta aiškia, logiška ir daugumai suprantama  ideologija (pvz. visuomenės, tautos laisve, gerove), o tik keršto troškimu, noru kažką sunaikinti, gauti valdžią – tampa nejauku. Ypač prisiminus, kad šiemet rinkimai ir tokių anoniminių profilių, desperatiškai skatinančių balsuoti ar nebalsuoti tik daugėja matematine progresija. Turtingesni politikai anoniminių profilių nekuria, tai daro samdyti specialistai, tačiau nauji, besiveržiantys dažniau patys būna ir savimi, ir no name pozicijoje.

Taigi, anonimai – gėris ar blogis? Prisimenant, kad būtent anoniminių skundų/raštelių „pagalba“ daugelio mūsų giminės buvo suvaryti į gyvulių vagonus ir transportuoti į rytus. Galbūt anonimiškai rašo tų pačių anonimų palikuonys? Skatinti anoniminę veiklą ar slopinti? Jeigu skatinsime tai ar neišsirinksime anoniminio parlamento, kuris sudarys anoniminę vyriausybę, kuri kontroliuos anonimines ministerijas, bus priimtas anoniminis biudžetas ir anoniminės reformos, biudžetininkai gaus anoniminius atlyginimus, valgys anoniminį maistą, užsiims anoniminiu seksu ir gimdys anoniminius vaikus? Kažkiek šaržuoju, tačiau tokia gali būti anoniminės atsakomybės pasekmė. Juk anonimai, fanatiškai agituodami nesiūlo konkrečių veiksmų, tik nagingai stumia mus į anoniminį šviesų rytojų, nurodydami anoniminį kelią, tiksliau kelis kelius ir vieną tiesą. Kokia tai tiesa? Anoniminė?