Bendruomenės

Dažnai lankydamasis rytų šalyse bandau sugretinti bendruomeniniu gyvenimu grįstus privalumus svečiose šalyse ir pasvarstyti ar Lietuvoje bendruomeninis judėjimas negalėtų būti vienu iš jungiančių veiksnių. Pastaruoju metu minėta sąvoka buvo deformuota į grupuočių sąvoką, o rinkimai, įvyksiantys šiemet tik paaštrina problemą.

Yra daug įvairių bendruomenių apibudinimų, besiremiančių antropologine, sociologine, psichologine, teritorine, politine ar kitomis perspektyvomis. Tačiau man patiko lakoniškas apibudinimas Wikipedia lietuvių kalba „Žmonių bendruomenė – žmonių grupė, kurią sieja emociniai ryšiai ir bendrumo jausmas (“mes – jausmas”). Organizuotos bendruomenės yra vienas pagrindinių atviros visuomenės veiksnių.“ Visiškai nenoriu svarstyti politinių bendruomenių paradigmų, pastarųjų dienų spaudoje jų ir taip apstu. Apsistosiu ties emociniais ryšiais ir bendrumo jausmu naudodamas gėdos ir kaltės sąvokas, nes šių reiškinių išgyvenimas yra brandžios asmenybės bruožas. Nesigilinsiu į politinius motyvus dar ir dėl to, kad politiniai siekiai priskiriami savirealizacijai ir pripažinimui, tačiau jei nėra patenkinti žemesni poreikiai tai jų trūkumas daro įtaką asmenybei ir aukštesniuose lygiuose, todėl, tikėtina, kad nepasirūpinęs maistu ir stogu politikas galvos apie maistą ir stogą, o ne apie bendrus interesus. Toks žmogus formuos koalicijas vieninteliu tikslu – pasiekti asmeninius tikslus.

Svarbiausi žmogaus fiziologiniai poreikiai yra oras, vanduo, miegas, maistas ir seksas. Žinome, kad be oro vargu ar išgyvensime ilgiau nei 2-3 minutes, be vandens ar miego keletą parų, be maisto apie trisdešimt parų, na, o seksas, dėl kurio kyla daug diskusijų (priskirti jį esminiams poreikiams ar ne) yra mūsų, kaip žmonijos išgyvenimo imperatyvas. Apsiribosiu maistu. Kaip šis svarbus elementas gali formuoti, apjungti ir stiprinti bendruomenę? Manau, kad gali ir labai stipriai, be to ne vienos teorijos ar srities specialistas yra tokias galimybes aprašęs, dar daugiau – tokios bendruomenės kuriasi ir sėkmingai egzistuoja visiškai skirtinguose vakarų šalyse (rytuose jos yra pagrindas). Beje, idėja nenauja, kad ir „Pirk prekę lietuvišką“. Gal ir banalus šis šūkis atrodo šiandieną, nes jis netapo nacionaline idėja, tačiau yra teigiamų poslinkių – atsirado ūkininkų turgeliai, kaip atsvaras, pvz. importuotai mėsai ar jos gaminiams.

Kaip maisto pagrindu galėtų formuotis bendruomenės? Tiesa pasakius pirkdamas maistą ūkininkų turgeliuose žmogus nėra iki galo tikras ar tas maistas tikrai kokybiškas ir lietuviškas. Pamename reportažus iš turgaviečių, kuriose dengiantis „lietuviškos mėsos“ pavadinimu buvo pardavinėjama importuota. Nebūtinai bloga. Tačiau kaipgi noras įgyvendinti šūkį „Pirk prekę lietuvišką“? Turbūt stipriai nediskutuosime apie tai, kad kokybiškas maistas yra brangesnis. Ir ko gero mes galime mokėti už kokybišką maistą brangiau valgydami mažiau. Tyrimai rodo, kad mažiau valgyti sveika. Šiuo požiūriu paremtos visos madingos dietos, kurių esminė mintis – reikia valgyti mažiau, pvz. skaičiuoti kalorijas ir etc. Tokios valgymo kultūros moko ir žvaigždžių dietologas iš Latvijos, tokios kultūros moko ir užsienyje (kažkodėl ne Lietuvoje) populiari svorio stebėtojų organizacija (origin. Weight Watchers). Beje, pastarieji populiarūs pas kaimynus latvius, estus ir rusus, tačiau neteko girdėti apie jų veiklą Lietuvoje.

Taigi, galima būtų pirkti sveikesnį, saugesnį maistą ypatingai nedidinant išlaidų. Tačiau, kur tikimybė, kad pirkdamas pas ūkininką nebūsiu jau minėto šūkio auka ir apsidrausiu nuo ūkininko, kaip ir daugumos verslininkų noro mažesnėmis sąnaudomis pagaminti ir didesne kaina parduoti savo produkciją, nes jo veiklos esmė yra pelnas? Kaip tik šioje vietoje yra erdvė pasireikšti ir patiems ūkininkams, kurie norėdami parodyti savo ketinimus maitinti tautą sveikai, ekologiškai (jei tai išvis įmanoma), galėtų formuoti lojalių klientų ratą, rodydami kokiomis sąlygomis jo produkcija auginama ir gaminama. Ir jei ūkininkas yra sąžiningas jis ne tik formuos ir pritrauks pastovią klientūrą, patiems klientams naudingas artimesnis ryšys su gamintoju, nes pažįstamam žmogui, pastoviam klientui jis nenorės pardavinėti abejotinos kokybės gaminių. Netgi reguliarios ekskursijos į ūkį gali būti verslo plano dalis, juk nemažai žmonių sutiktų sumokėti kokius 5 litus, norėdami pasižiūrėti, ką jie iš tiesų valgo. Lojalių klientų bendruomenė susieta su ūkininku emociniais ryšiais įpareigotų pastarąjį vengti gėdos ir kaltės jausmo, sąžiningai tiesiogiai bendrauti su savo pirkėju, nebūti išpeiktu ir atstumtu.

Tokių mini bendruomenių jau turime ir Lietuvoje. Vėl populiarėja mažos parduotuvėlės ir ši tendencija gali išsirutulioti į atsakomybe vienas prieš kitą grįstus santykius. Tokios bendruomenės skatintų ir bendrą atsakomybę.  Ko gero nusibodo pirkti nežinia ko prikimštą mėsą, kuri kepant nenuspėjamai transformuojasi, nusibodo, vartant pieno produkto pakuotę su žodžiais „tikras“ ar „natūralus“, spėlioti ir bandyti suvokti ką gamintojas turėjo omeny – tai, ką parašė, ar tiesiog pasinaudojo priežiūros spragomis. Parašyta daug straipsnių apie tai, kaip sveika valgyti daržoves, pvz. pomidorus, tačiau tai kartais atrodo beviltiška „mission impossible“, todėl, kad pomidoras neturi nei pomidoro kvapo nei skonio, o dideliame PC kitokio pasirinkimo dažnai net ir nėra.

Tikėtina, kad su laiku taptų ne tik naudinga, bet ir madinga gaminti kokybiškai ir ko gero tai galėtų būti vienas geriausių mados aspektų. Reikia nedaug – iniciatyvinės grupės, panorėjusios tikrinti ūkininką ir patenkinamos kokybės atveju įsipareigojančios produkciją pirkti. Utopija? Hm…