Gandai ir gandonešiai

Socialiniame gyvenime egzistuoja tokie reiškiniai kaip apkalbos, skundai, šmeižtas, gandai, pletkai ir etc. Šį kartą trumpai apsistosiu ties gandais ir jų nešiotojais – gandonešiais. Pastarasis žodis pagal sąskambį primena pašiepiantį požiūrį į gandų nešiotojus, tad yra tikslus ne tik semantinis, bet ir emocinis, niekinantis gandų skleidiko apibūdinimas.

Gandai – veiksmingas nuomonės formavimo mechanizmas politikoje ir rinkodaroje. Yra net specialiai apmokyti žmonės kuriantys gandus. Gandus tiria socialiniai psichologai, be to, jie plačiai nagrinėti filosofų ir aprašyti literatūroje. Ko vertas Gogolio „pas mus atvyksta revizorius…“. Atsiradus socialiniams tinklams gandų sklaida įgavo neregėta pagreitį ir geografiją. „Sklinda kalbos…“, „Girdėjau…“, „Ar žinote…?“, „Mačiau dokumentą/filmuotą medžiagą..“ (anot specialistų tai skamba įtaigiau ir patikimiau) „Visi sako…“, „Tas ir tas pasakė…“ – tokia dažniausiai būna gandų pradžia.

Esminės gandų atsiradimo sąlygos, anot psichologų yra šios: informacijos stygius, tam tikros grupės (rinkodarininkų, politikų, organizacijos/institucijos vadovų) noras patikrinti vartotojų, rinkėjų ar pavaldinių reakciją į tam tikrą reiškinį, suformuoti nuomonę, nuostatas, požiūrį, paskatinti veikti arba neveikti, užgožti vieną įvykį kitu, patenkinti emocinius poreikius. Nustatyta informacijos trūkumo ir neigiamų emocijų proporcija – kuo mažiau informacijos, tuo daugiau neigiamų emocijų, tad jei informacijos yra 0 – neigiamos emocijos pasireiškia maksimaliai. Ilgas informacijos deficitas sukelia informacinį badą ir žmonių elgesys tampa neracionalus, mąstymas nekritiškas, jiems galima „sumaitinti“ patį netikėčiausia įvykį, pateikiant jį kaip tikrą faktą. Kitą vertus, emociškai įsitraukęs žmogus ir pats yra kaltas, nes veikiant emocijoms atsijungia logika. Taip jau mes sutverti. Nėra emocinės logikos – arba viena, arba kita. Tad būdami nekritiški tampame lengviau pažeidžiami įvairių manipuliatorių, kurie daro įtaką mūsų elgesiui.

Pavyzdžiui, įmonės vadovai, norėdami padidinti pelningumą sugalvoja mažinti atlyginimus, tačiau nėra užtikrinti ar žmonės tai priims supratingai, ar neišeis dirbti pas konkurentus, todėl paskleidžiami gandai, kad įmonės finansinė situacija yra itin bloga, įmonė gali bankrutuoti ir darbuotojai liks be darbo. Oficialūs vadovai situacijos nekomentuoja tik daugiareikšmiškai linksi, į darbuotojų klausimus apie esamą padėtį atsako, kad situacija sprendžiama, o maksimaliai padidėjus emocinei įtampai pergalingai praneša, kad rastas sprendimas, įmonė galės dirbti toliau su sąlyga, kad darbuotojai bus supratingi ir nesipriešins uždarbio „karpymui“ x %. Žinoma, kad pagyvenę kelias dienas, savaites ar net mėnesius nežinioje ir įtampoje darbuotojai su palengvėjimu atsidūsta, suranda priežasčių pateisinti vadovų veiksmus („krizė visur“, „firmoje Y sumažino algas dar labiau, o įmonėje N atleido tiek ir tiek“) ir stoiškai priima pokyčius džiaugdamiesi, kad darbo neprarado. Jeigu įmonėje dirba apie 100 darbuotojų, vidutinis uždarbis sudaro 3000, tad karpydami, pvz. 10-15 % įmonė per mėnesį sutaupo 30.000 – 45.000 litų, o per metus 360.000 – 540.000. Akcininkai patenkinti, vadovas irgi patenkintas, nes gauna metinę premiją (dažnai apie 10 %, t. y. 36.000 – 54.000 litų). Tad patenkinti visi, o situaciją pakeitė sąmoningai organizacijoje paskleistas gandas. Taigi, norint išvengti gandų įtakos labai vertinga mokėti suvokti savo emocijas, reflektuoti jų raišką ir jas valdyti. Tam nebūtina lankytis brangiuose seminaruose, pradžiai užtenka perskaityti D. Goleman knygą „Emocinis intelektas“, kuri dar 2003 m. išleista lietuvių kalba ir kainuoja apie 30 litų. Nedidelė investicija sumažinti tikimybę tapti manipuliatoriaus auka, juk manipuliatoriai skleisdami gandus veikia būtent per emocijas, vertybes, per tai kas mums brangu.

Gandonešiai. Kitas svarbus gandų atsiradimo veiksnys yra paties gandonešio asmenybė. Žmonės sąmoningai skleisdami gandus siekia padidinti savo autoritetą ir socialinį statusą. Juk disponuojantis reikšminga informacija parodo savo pranašumą kitų grupės narių atžvilgiu. Psichologai nurodo, kad gandonešio asmenybė atitinka ekshibicionisto apibudinimą, nes gandonešis nori susilaukti dėmesio, išsiskirti iš kitų, pasigirti: „Niekas dar nežino, o aš jau žinau…“ (suprask – esu ypatingas). Todėl gandų skleidimas dažnai įgauna varžybų pobūdį, juk įtakingu nori būti kiekvienas, tad keli grupės nariai pradeda varžytis apipindami gandus „itin patikima, delikačia ir reikšminga“ informacija, kurią taip operatyviai sugebėjo gauti tik jie. Kitą vertus, neapibrėžtoje situacijoje kilus nerimui ir baimei gandų skleidimas ir dalijimasis su kitais padeda tą nerimą sumažinti ir sustiprinti grupės struktūrą. Todėl net netikintis gandais juos toleruoja. Be to, gandonešis gali turėti ir specifinį tikslą, pvz. apjuodinti, diskredituoti kažkokį asmenį arba padaryti kitus priklausomais nuo dozuotos informacijos pateikimo. Tokiu būdu gandonešis patenkina valdžios poreikį, nes tik jis, išrinktasis žino daugiau nei kiti, paprasti mirtingieji, sprendžia su kuo informacija dalintis, o su kuo ne. Todėl gandonešis greit suranda bendraminčių, kitų gandonešių kurie, toliau skleisdami gandus nori patvirtinti savo priklausymą grupei, jaustis reikšmingais ir galingais visažiniais. Taigi, skleisdami gandus žmonės patenkina savo poreikius, ne tik minėtus valdžios ir priklausymo grupei, bet ir poreikį sumenkinti kitus, esamus ar tariamus konkurentus/priešininkus. Nemažesnis poreikis yra emocinio pobūdžio, kai gandonešis jaučia pasitenkinimą gaudamas atsaką į skleidžiamus gandus – neigiamą įtakotų žmonių reakciją. Taip pat dažnai veikia psichikos gynybos mechanizmas, kai gandonešis socialiai nepriimtinus savo asmeninius polinkius priskiria kitam, gandų apipintam asmeniui ir su smulkiomis detalėmis kurdamas gandus juos aptarinėja, iš tiesų aptarinėdamas savo polinkius.

Gandų gamyboje dažniau dalyvauja savo socialiniu-psichologiniu statusu nepatenkinti arba nuobodžiaujantys žmonės, o jų pagamintas produktas yra nukreiptas į tokius pačius kraujo brolius – prasčiau apsišvietusius, nelinkusius kritiškai mąstyti ir lengvai pasiduodančius įtakai bei negatyvioms emocijoms, tendencijai ieškoti išorinio priešo dėl savo nenusisekusio gyvenimo, tradiciškai kaltinti valdžios atstovus, vadovus, verslą ir pačią santvarką. Gandai, skirstant žmones į gerus ir blogus padeda supaprastinti sudėtingą pasaulio ar socialinio gyvenimo sandarą. O kai gandais tiki dauguma  tai jie jau tampa nebe gandais o „šventa tiesa“, nes žmonės šiaip sau nekalba, nėra dūmų be ugnies ir etc. Pastaruoju metu gandonešiai naudoja socialinius tinklus, todėl teoriškai, technologijų pagalba, kiekvieną gandonešį galima atsekti ir patraukti atsakomybėn, tačiau kol nėra tiesioginės žalos – institucijos neskuba imtis prevencinių veiksmų.

Psichologai tyrę gandus nustatė gandų kilimo mechanizmą: cirkuliuojantis gandas ir jame skleidžiama informacija trumpėja, mažėja detalių, tačiau jos tampa aštresnėmis ir labiau atitinkančiomis grupės poreikius, vyksta savotiška gando asimiliacija. Yra būdai kaip gandus ne tik skleisti ir valdyti, bet ir stabdyti bei užkirsti jiems kelią. Veiksmingiausias jų – išjuokti gandų šaltinį arba pobūdį, hiperbolizuoti ir paversti absurdišku, nes kitos reagavimo į gandus priemonės tik sustiprina gandų šalininkų įsitikinimą „aha, teisinasi, vadinasi kalti“. Tiesa sakant, bet kokį veiksmą susitelkusi ir priešiškai nusiteikusi grupė priims kaip gandų patvirtinimą, nes pirminis gandų skleidėjas nebus suinteresuotas aukoti savo autoritetą ar statusą, kurį įgijo skleisdamas gandus. Jam/jai tai tampa reputacijos dalyku, gyvybiškai svarbiu, nes kitaip gresia atskirtis ir panieka, pašalinimas iš grupės. Paradoksas tame, kad ir pačią reputaciją galime vadinti stabiliu gandu. Be ironijos ir humoro naudojamos ir kitos priemonės gandų prevencijai, pvz. kontrgandas arba gandonešio išaiškinimas, tačiau tai daug išteklių reikalaujantys veiksmai.

Anot socialinių psichologų, gandai dažnai supriešina žmones, šluoja nuo arenos politikus, žmonių grupes paverčia panikuotojų minią, skiria šeimas, gimdo pesimizmą ir netikėjimą savo jėgomis.

Taigi, geriausias vaistas išlikti nepaveiktam gandų yra kritinis mąstymas, gebėjimas reflektuoti savo ir kitų mintis bei emocines būsenas.