Hipnozė - pageidaujama realybė

Įtaiga, transas, hipnozė – žodžiai, kurie dažnai vartojami kasdienėje kalboje, tačiau ar dažnai susimąstome apie minėtų reiškinių poveikį? Nors hipnozė ir transas yra taikomi psichoterapijoje, visgi, šie įtaigos būdai paplitę ir socialiniame gyvenime. Vienas jų – estradinė, dar vadinama šarlataninė hipnozė, kurią prieš porą dešimtmečių puikiai masėms demonstravo Kašpirovskis ir Čumak. Dešimtys tūkstančių žmonių rinkosi į stadionus ar prie TV ekranų į masinės hipnozės seansus vien tik tam, kad renginio pabaigoje suriktų „Įvyko stebuklas! Aš ir vėl matau/ galiu judinti galūnes/ man ataugo plaukai/ dingo spuogai“….ir taip toliau. Šiuos medicininius fenomenus palikime analizuoti medikams, be to, saviįtaigos ir placebo efektas patvirtintas moksliškai.

Šiandieninis estradinis guru – Derren Brown tęsia masinių šou tradiciją ir yra vienas geriausiai apmokamų iliuzionistų, kuris stebina publiką savo galiomis ir įtaiga. Tiesa, jis prisipažįsta, kad dažnai yra nesąžiningas kai atlieka savo triukus, tačiau garbingai prisipažįsta apie savo nesąžiningumą. Visgi, kiek žmonių žino apie šį jo prisipažinimą? Informacijos pertekliaus amžiuje dauguma net nesigilina į iliuzionisto atviravimus. Netgi pas mus, Lietuvoje, kur Brown niekada negastroliavo yra aklų jo gerbėjų, kurie labai rimtai postringauja, kad šis žmogus yra „tikras stebukladarys“.  Čia kaip ir su Bachu. Reklamos ant troleibusų dėka didesnė dalis miesto gyventojų žinojo, kad Bachas yra Johanas Sebastianas, o Johanas Sebastianas yra Bachas, na dar pridurdavo, kad tas, kur su peruku. Tačiau paklausus kuo jis įžymus, ką jis parašė – išgirstume laidos „Klausimėlis“ vertų atsakymų.

Taigi, kaip iš tiesų yra su ta hipnoze ar transu? Mokslas nevienareikšmiškai vertina hipnozės galimybes. Yra įrodymų, kad hipnozė veiksminga psichoterapijoje, tačiau, anot įvairių tyrimų, įtaigai pasiduodančių žmonių yra mažiau nei 20 %. Paradoksas. Šį prieštaravimą paaiškina vienas svarbus kintamasis – hipnotizuojamojo gera valia. Juk žmogus, kuris kreipiasi į terapeutą pats sutinka bendradarbiauti, nes nori pasiekti pokyčių savo asmenybės ar sveikatos sferoje. Taigi, galima daryti pakankamai tvirtą prielaidą, kad galimybė įteigti žmogui tai, ko jis nenori yra mažai tikėtina. Kaip rašė Puškinas „Ach, nesunku mane apgauti – aš apsigauti linkęs pats“. Dažnai norėdami supaprastintai paaiškinti sudėtingus reiškinius ar elgesio modelius žmonės sako, kad buvo užhipnotizuoti ir pasielgė vienaip ar kitaip prieš savo valią. Psichologai tokiame pasakyme pastebėtų sąmoningą arba nesąmoningą nenorą prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir atrastų psichikos gynybos mechanizmų įtaką individo psichiniam pasauliui. Tačiau šį kartą apsistosime ties hipnoze, o apie psichikos gynybos mechanizmus parašysiu tuomet, kai pradėsiu rašyti.

Hipnozę būtų galima skirstyti į dvi dalis – klasikinę ir Eriksoninę. Klasikinė hipnozė naudojama tuomet, kai pasitelkiami aiškūs ir apibrėžti jos panaudojimo elementai: komandos, įtaigus balsas, galimi rankų judesiai, manipuliacija daiktais ir etc. Terapeutas – autoritetas. M. Erikson kiek kitaip pažvelgė į hipnozę ir įtaigą apskritai. Jis visiškai nedirektyviai apeidavo sąmoningą pasipriešinimą ir į transą pacientus įvesdavo jiems suvokiant, kad jie yra transe, nors kreipdavosi tiesiai į paciento pasąmonę. Jis pats tvirtino, kad įtaiga yra pagrįsta tvirtinimais, kuriems pacientas negali prieštarauti. Triuizmai (akivaizdi, neginčytina tiesa) yra Erikson hipnozės bazinis elementas, pvz. „jūs sėdite čia, klausotės mano balso ir suvokiate daug ką…“, „kartais atsakymai gali reikšti vieną, o kartais kitą…“. Ar yra priežasčių prieštarauti? Vietoje tradicinių įtaigos komandų fokusuoti dėmesį į judantį daiktą, tašką ar balsą jis švelniai sakydavo „kol jūs sėdite fotelyje – atsipalaiduosite negalvodami, kad atsipalaiduojate. Nėra reikalo pasinerti į transą, kol neatsisėdote patogiai… Ko gero, tai atsitiks tuomet, kai jūs būsite pasiruošęs… Žmonės gali miegoti ir nežinoti, kad jie miega… Dabar… Tai gali kiekvienas“. Paskutinė frazė neprimena Obamos „You can“? Nesvarbu ką „can“, svarbu, kad „can“… Politinė klasika. Obama neįvykdė didelės dalies savo pažadų, bet jo reitingas vis tiek nemažas, nes rinkėjams sunku patiems sau pripažinti, kad jie „couldn`t“. Amerika tam gabi. Sakoma, kad propaganda – „tiesos“ perdavimo būdas kvailiams. Propagandoje dažnai naudojami hipnotiniai elementai. M. Erikson įtakojo naujos terapinės krypties ir NLP (neurolingvistinio programavimo) atsiradimą. Remdamiesi Erikson hipnoze, paradoksinėmis technikomis ir G. Bateson kibernetikos teorija buvo sukurta ne tik NLP, bet ir strateginė šeimos terapija.

Erikson savo hipnozėje naudojo apie 20 įvairių kalbos modelių ir daugumą jų mes sutinkame viešoje erdvėje. Na, kai kurie jų mums yra įprastos, kasdienės lingvistinės manipuliacijos, pvz. „kelintą susitinkam, 18.00 ar 18.30?“ Tyrimai rodo, kad maždaug du trečdaliai pasirinks antrą skaičių. „Išneši šiukšles dabar ar iškart po žinių laidos?“. Nėra pasirinkimo nešti kitu metu, nėra pasirinkimo visai nenešti, tad žmogus, pasinėręs į transą (pvz. žiūrėdamas Euro 2012 rungtynes per TV) bus išjungęs kritinį mąstymą ir sutiks su kažkuriuo variantu. Ko gero antru.

Visiškai akivaizdi manipuliacija su hipnotine kalba taikoma greitojo maisto užeigose (nesuprantu kodėl jos vadinamos restoranais), kai nuperkamas bet  koks patiekalas, kad ir ledų porcija ar bandelė. Pardavėja išmokyta teisingai paklausti „kokį gėrimą gersite – mažą, vidutinį ar didelį?“ Ji net neklausia ar asmuo apskritai nori gerti, juolab limonadą, kuris efektyviai naikina nešvarumus. Ji/jis klausia taip, kad atsisakyti reikalingas suvokimas, kad yra kažkas brukama. Tačiau didelė masė žmonių įėję į greito maitinimo įstaigą, kurioje yra didelis triukšmas, girdisi riksmai „trys mažos bulvytės, -burgeris ir –cola“, atstovėję eilę jau papuola į savotišką kitokio ritmo-transo būseną, tad pasiūlymui priešinasi nedaugelis, nes greito maisto užeiga ne ta vieta, kur turi laiko apsvarstyti savo pasirinkimą. Viskas ten vyksta „greitai-greitai“, yra situacinis spaudimas. Taip pat ir prekybos centre dalį pirkinių įsigyjame spontaniškai, nes už nugaros stovi žmonės, o socialinės taisyklės tarsi nurodo, kad negalime savimi užgožti kitų prieigos prie „sveiko maisto“ šaltinio.

Kadangi šiemet rinkimų metai – nemaža dalis politikų naudodami Erikson hipnozės technikas, spausdina savo atsiliepimus, šūkius, proklamacijas, apeliuodami į rinkėjų pasąmonę. Skaitant komentarus nesunku pastebėti, kad visa komunikacija yra valdoma. Rinkėjai, vietoje „Palaikau! Stiprybės jums! Žaviuosi, o kad daugiau tokių žmonių ant Lietuvos!“ - retai bando užduoti politikams klausimus kaip konkrečiai jie pertvarkys teisėtvarką, sunaikins Lietuvos alintojus, –filus, bent vieną klaną ir etc. Kritinis mąstymas atjungtas, nes šūkiuose ir straipsniuose socialiniuose tinkluose atsispindi tiktai kažkokie aptakūs pažadai, neįvardijama jokia konkreti atsakomybė. Beje, etatiniai būsimų, esamų ar esamų-būsimų politikų komentatoriai labai aktyviai užsipuolą bent vieną kritiškai mąstantį ir aštresnius klausimus užduodantį pilietį, o pagal palaikymo grupės dydį ir „palaikau“ komentarų skaičių galima numanyti kokiu biudžetu disponuoja viena/as ar kita/as būsimas tautos išrinktasis, nes tampa akivaizdu, kad kai kurie komentatoriai komentavimą laiko savo esminiu užsiėmimu. O koks visa to interesas? Politikams net nereikia konkretizuoti, nes patiklūs rinkėjai savo vaizdiniuose patys susikurs norimus paveikslus ir vizijas, galės susireikšminti patys savo akyse, o jei dar sutiks bendramintį – tai ir išgyvens „socialiniu paglostymu“ vadinamą socialinį palaikymą, taigi, susireikšmins dvigubai – vidumi ir išore. Erikson taip darė sakydamas pacientui „Jūs galite rašyti šį straipsnį nežinodamas, kas tai yra. Vėliaus jūs galite grįžti ir aptikti, kad jūs žinote kas tai yra, nežinodami, kad tai padarėte jūs“.