Lankstus darbo laikas ir nuotolinė darbo vieta

Prieš savaitę rašiau apie modernų požiūrį į darbuotoją ir paminėjau keliolika punktų, skatinančių darbuotojų motyvaciją. Vieną tokių punktų – lankstų darbo grafiką ar nuotolinę darbo vietą, kaip ir žadėjau, apžvelgsiu plačiau. Šis punktas ypač artimas mano specializacijai, kadangi neretai pasitarnauja ne tik motyvacija darbuotojams, bet ir nereikalingų įtampų tarp jų eliminavimu.

Praėjo daugiau nei 100 metų, kai įvairių darbininkų judėjimai skirtingose šalyse išsikovojo 8 valandų darbo dieną (Australijoje tai įvyko, berods, 1856 m.). Kaip pasikeitė technologijos, požiūris į verslą (gamybą, vadybą, rinkodarą, pardavimus), pagaliau, pats verslas per tuos 100-150 metų? Ko gero evoliucionavo neatpažįstamai, nors pelno siekis kaip pagrindinis kapitalo imperatyvas - išliko. Visgi atsirado ir įvairių verslo formų, kurios suponavo pokyčius darbo kultūroje, požiūryje į patį darbą, darbo vietą, laiką ir rezultatą. Deja, post sovietinėse šalyse – požiūris į darbo valandas ir vietą kvestionuotas mažiau nei išsivysčiusiose šalyse. Laisvą darbo grafiką nemažai vadovų ar personalo vadovų iki šiol supranta kaip laisvą pasirinkimą – dirbti nuo 8-17 ar nuo 9-18. Taigi, kodėl sunkiai kinta požiūris į darbo valandas? Jokių klausimų nekyla, jei darbo rezultatas susietas su darbo vieta ar specifiniu, nenutrūkstamu procesu, pvz. gamyba, transportu, stacionaria prekyba, darbu sandėlyje ir etc. Tačiau nemažai šiandieninių veiklų nereikalauja sėdėti X valandų skaičių specialioje vietoje. Maža to, buvimas vienoje vietoje negarantuoja didesnio rezultato, kartais atvirkščiai – jį mažina. Tad vis daugiau vadovų nebenori naštos – kontroliuoti darbuotojų valandų ir mielai šią funkciją deleguoja patiems darbuotojams.

Keletas manipuliacijų skaičiais. Kelionė į darbo vietą savo automobiliu ar visuomeniniu transportu (ėjimas iki stotelės, laukimas, važiavimas ir ėjimas į darbą) pagal europinį standartą, anot (VGTU) Transporto vadybos katedros profesoriaus Jono Butkevičiaus, turėtų trukti Kaune ir Vilniuje apie 50 min., Klaipėdoje – apie 35 min., Šiauliuose ir Panevėžyje – apie 25 min. Tačiau apie 30-35 % žmonių viršija šį laiką. Neskaičiuosiu, kiek laiko sugaišta tautiečiai gyvendami 20, 50, 80 ar 100 km. nuo darbo vietos, skaičiai ko gero didės. Tad net jei padarysime prielaidą, kad vidutiniškai žmogus kasdieną vykdamas į darbą ir iš darbo sugaišta apie 1,5 val. (tie kurie gyvena šalia darbovietės – sveikinu!). Per savaitę toks žmogus sugaištą 1,5 x 5 = 7,5 val., per mėnesį (1,5 x 22) apie 33 val., o per metus apie 400 val. Fantastinis efektyvumas! Kiek daug pasikeitė per pastaruosius 100-150 metų! Pradėjome gaminti saugų, patogų ir greitą transportą, kompiuteriai pakeičia milijonų žmonių darbą, skraidome į kosmosą, galime realiu laiku bendrauti būdami bet kokioje urbanizuotoje žemės vietoje, o 50 darbo dienų per metus sugaištame kelionei į darbą ir atgal. Technologijos tikrai palengvino gyvenimą, tačiau fiksuotų darbo valandų adeptai ne iki galo tai supranta ir vis skaičiuoja darbe prakeistas valandas.

O jei dar detaliau apžvelgti pačią kelionę į darbą, kurios metu dauguma žmonių turi parodyti didelius gabumus išvairuoti iš perkrauto automobiliais kiemo, stovėti kamščiuose, teršti orą ir čia pat juo kvėpuoti, pakeliui į darbą stebėti kaip kinta kuro kainos arba grūstis viešuoju transportu, nes vienu metu į darbą reikia ir kitiems. Ar visa tai pakelia darbingumą, skatina didesnę pagarbą kolektyvui? Vadovui? Įmonės tikslams? Atvykęs ryte žmogus tarsi prisiregistruoja vadovui – „štai, nugalėjau visas kliūtis ir esu pasiruošęs dirbti“. Tačiau dalis energijos jau išnaudota. Darbe prasideda virdulių ūžesys, jungiama veidaknygė, naujienų portalai, aptariami įvykiai įmonės socialinėje arenoje ir už jos ribų. Beje, įmonės socialinis gyvenimas – atskira ir nesibaigianti tema apie koalicijas, aljansus, intrigas ir etc. Neretai geri darbuotojai savo asmeninius resursus eikvoja ne įmonės ar savo veiklos efektyvumui didinti, o prisitaikymo prie nusistovėjusios vidinės kultūros ir išlikimo. Tad ar verta keltis 6 ryto, kad 10 val. kibtum į darbą?

Kyla klausimas, kiek valandų turime dirbti dabar? Dažnai asmenybės nori dirbti savarankiškai, o ne prižiūrimi, tarsi jie ir gyvenimą gyventų kažkam, negebėdami visomis spalvomis išvynioti savo potencialo. Individualistams motyvacija krenta, nėra asmeninio intereso, atsakomybės, kūrybinio prado. Juk ir vadovai, vietoj kūrybiško/produktyvaus mąstymo yra susitelkę į kontrolės išsaugojimą. Iki šių dienų nemaža dalis daro karjerą tik dėl to, kad ateina į darbą anksčiau ir išeina vėliau, vertinamas požiūris ir praleistos darbe valandos, tačiau palaukite… ar kiekybė suponuoja rezultatą? Na… jei kalbame apie nuodus – vienareikšmiškai, o darbe?

JAV dvi moterys – J. Thompson ir C. Ressler sukūrė ir sėkmingai diegia įmonėse vadybinę sistemą ROWE (origin. Results Only Work Environment), pagal kurią žmogus neprisiriša prie darbo vietos ir darbo laiko, vertinamas vienintelis dalykas – jo rezultatas. Ši schema ne tik darbuotoją padaro savo laiko šeimininku, bet ir padeda kompanijai taupyti lėšas, juk galima nuomotis nedideles patalpas, taupyti darbo vietos sąskaita, o technologijų pagalba matyti kokioje stadijoje yra vienas ar kitas procesas. Galima dirbti namie, jaukioje kavinėje, pliaže, gamtoje. Galima dirbti 10, 20, 40 val. per savaitę. Svarbu viena – rezultatas. Nėra darbo laiko, kelionės į darbą, susirinkimų, kolektyvinių intrigų, pokalbių ir kitų „laiko rijikų“. Juk yra skaičiavimai, kurie rodo, kad ofiso darbuotojas darbui skiria tik 3-3,5 val. į dieną. Tad ar būtina tas kelias valandas praleisti būtent ofise? ROWE sistema įdiegta kompanijoje Best Buy, kurioje dirba apie 3200 ofiso darbuotojų ir jų produktyvumas pakilo 35 %, o kaita sumažėjo 90 %.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toks laisvumas tinka ne visiems, tačiau dirbantiems su projektais, rinkodara, stambiais pardavimais-pirkimais, vadovams ir novatoriams tai vienas labiausiai motyvuojančių darbo aspektų. Kitą vertus ir skambučių centro darbuotojas galėtų teikti informaciją gulėdamas pliaže su nešiojamu kompiuteriu, o ne patalpoje kur vienu metu su klientais bendrauja 150 jo kolegų, nenutyla skambučiai ir klegesys. Nežinau kaip ilgai tokiame triukšme darbuotojai gali išlikti mandagūs ir paslaugūs. Futuristai jau seniai prognozavo, kad ateitis priklauso įmonėms, kurios sukurs tokias darbo sąlygas, kuriose žmogus pajus, jog darbas yra jo gyvenimo būdas. Išsitrins ribos tarp darbo ir namų ir pats darbas tiesiog vadinsis veikla.

Ne tik amerikiečiai, bet ir skandinavai jau seniai artėja link „darbas – gyvenimo būdas“ požiūrio, tačiau mums Lietuvoje dar nemažai reikės nuveikti, norint įgyvendinti tokius pokyčius. Technologijos jau sukūrė nuotolinio darbo galimybes, beliko pakeisti požiūrį į tai, kad darbuotojas be priežiūros nieko neveiks, jį reikia nuolat kontroliuoti ir stumti. Sumanūs vadovai matuoja rezultatą, o ne darbovietėje praleistas valandas. Beje, ROWE taikoma moraliai brandiems ir atsakingiems asmenims, nes taisyklė paprasta – nėra rezultato, nėra užmokesčio.