"Lygioje vietoje"


   Zita (vardas pakeistas), „kolektyvo siela“, staiga ėmė ir pratrūko. „Lygioje vietoje“. Užsipuolė vieną, jau susiformavusio (kaip pačios mėgdavo juokauti), „startinio penketuko“ narę, neformalią lyderę, išsakė daug to, ko net nebūtų pagalvojusi sau leisti išsakyti bet kokioje kitoje situacijoje.Santykiai pašlijo. Nebeliko penktadieninio teniso ir naujausių sportinės aprangos kolekcijų aptarinėjimo, trumpų savaitgalio apsipirkimo išvykų, slidinėjimo Alpėse, apsilankymo šiltuose kraštuose ir jaukių „mergaičių“ pasisėdėjimų. Zita buvo tarsi jungiamoji grandis. Buvo. Grupė skilo į dvi dalis – 2 prieš 3. Abi komandos įgijo išorinį priešą, kuris penėjo ir „cementavo“ grupių struktūras. Tolimesnių incidentų nevyko, gyvenimas kolektyve tarsi apmirė. Šioje apžvalgoje trumpai panagrinėsiu agresijos, kuri yra dažna „viešnia“ viename iš konflikto etapų, priežastis.

   Topografiškai šis konfliktas neturėjo akivaizdaus inkubacinio periodo, kuriame įvyksta aiškus nuomonių, vertybių, ar galių susidūrimas. Zitos žodinė agresijos išraiška buvo be konkrečių argumentų, pretenzijų ir atrodė neadekvati situacijai. Juk „lygioje vietoje“. Iki tol viskas buvo idealu. Santykiai, emocijos, vertybės, laisvalaikis – labai daug bendro. Ir taip kelis metus.

   Taigi, ar „lygioje vietoje“ buvo šis konfliktas? Ar verbalinė agresija buvo nepagrįsta?

   Kai konfliktas neturi aiškaus inkubacinio etapo ir iškart pereina į incidento stadiją – galime suponuoti, kad viešas išpuolis buvo neišreikšto vidinio konflikto priežastimi. Tačiau, norint geriau suprasti galimas priežastis – naudinga panagrinėti situaciją.

   Agresija dažniausiais slepia baimę, pyktį, nepilnavertiškumo kompleksą, saugumo poreikį, pripažinimo trūkumą, frustraciją ir etc. Todėl ji nebūtinai patologiška. Beje, noriu pridurti, kad visos grėsmės gali būti tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Ką konkrečiai agresija galėjo reikšti šiuo atveju? Kodėl Zita pratrūko? Ar tikrai grupė buvo solidari ir draugiška? Ar galėjo draugiškumas būti tik tariamu, t.y. „vienminčių terariumu“, kai deklaruojama draugystė, bet taip nėra dėl įvairių priežasčių? O buvimas grupės nariu tai tik socialinis poreikis? Juk noras būti pripažintam kolektyve yra nulemtas evoliucijos.

   Kažkada, labai seniai gyvenimas bendruomenėje lėmė mūsų išlikimą: gebėjimą prasimaitinti, apsiginti nuo priešų ir realizuoti tęstinumą palikuonyse.  Tas noras būti pripažintam yra svarbus ir šiandien. Pagal A. Maslow poreikių hierarchiją tai trečias pagal eiliškumą poreikis (po fiziologinių ir saugumo poreikių patenkinimo). Taigi kas vyko grupėje paskutinius metus?

   Įvykus krizei, smulkus Zitos paslaugų verslas „sušlubavo“. Jai sunku buvo derinti darbą valstybinėje  ir savoje įmonėse. Pajamos ženkliai mažėjo. Nenorėdama atsilikti nuo draugių ji „brand`inius“ akinius už 1500 litų pirko išsimokėtinai, o prieš pat kelionę į Italijos Alpes susirgo plaučių uždegimu. Reikėjo maitinti pilnametį sūnų, kuris nesiruošė studijuoti, išlaikyti būstą, atidavinėti paskolą už atitinkantį kolektyvo standartus automobilį. Vis sunkiau buvo mokėti už penktadienio tenisą. Po dviejų mėnesių, dar neišmokėjus net pusės paskolos už akinius, jie nepataisomai sulūžo.

   Kitos draugės nejautė finansinio spaudimo, turėjo stiprų vyrų palaikymą, o neformali lyderė keliskart didesnes galimybes išlaidauti. Kaip tik ji ir buvo ta, kuri savo nebyliu pavyzdžiu rodė, kad teniso kostiumėlius kas sezoną reikia užsakinėti iš „to“ katalogo. Zita giliai širdyje prieštaravo, bet jokiu būdu nebandė priešintis, diskutuoti ir, neduokdie, atitolti. Statusas ir narystė grupėje jai atrodė kur kas svarbesnėmis, nekvestionuotinomis vertybėmis. Ji nesikoncentravo į asmeninį augimą, verslo plėtotę, investitorių paiešką, galbūt todėl, kad tikėjosi, jog draugės padės sunkią minutę. Ir tai buvo dar vienas klaidingas įsitikinimas, kuris tik pabrėžė didėjantį plyšį tarp realybės ir siekiamybės. Taigi, Zita, jausdama finansinės būklės demaskavimo grėsmę ir spaudimą vaizduotės sukurtai idealios Aš koncepcijai, pratrūko.

   Ar galėjo šios situacijos Zita išvengti? Turbūt yra daug įvairių nuomonių ir nemažiau nuomonių – kaip išvengti.

   Ar galėjo Zita šios situacijos išvengti ir neatitolti nuo grupės, išlikti gerbiama ir pilnaverte nare, linksma „kolektyvo siela“?

< grįžti