Mediacija šeimoje

Šeima, skirtingai nuo organizacijos kolektyvo yra visiškai kitoks socialinis darinys. Šeimos narius jungia ne tik vaidmenys, bet ir praeitis bei ateitis, emociniai įsipareigojimai ir visa eilė kitų fenomenų, kuriuos sisteminio požiūrio į šeimą atstovai vadina posistemėmis. Kiekviena šeima turi savo gyvenimo ciklą pradedant nuo to, kad augame tėvų namuose, po to juos paliekame, keičiasi santykiai su tėvais, randame partnerį, kuriame savo šeimą, auginame vaikus, keičiame savo ir savo tėvų vaidmenis vaikams augant bei paliekant namus, sutinkame senatvę, praradimus ir…

Todėl, kai šeimoje iškyla konfliktas – jo neįmanoma spręsti taip, kaip jis galėtų būti sprendžiamas organizacijos ribose. Labai dažnai rimtas konfliktas būna šeimos kaip sistemos sutrikimo išraiška.

Tokiais atvejais geriau pagelbėja šeimos santykiuose besispecializuojantis psichologas. Pabandysiu labai trumpai, nesigilindamas į įvairių teoretikų nuostatas apžvelgti šeimos mediacijos ir terapijos skirtumus.

Pradėsiu nuo vieno konkretaus asmens šeimoje. Tarkime tai vyras ir šeimos galva arba kaklas, arba sprandas… Ne tiek jau svarbu kokia metaforą pavartosime. Taigi..tarkim vyras pykstasi su žmona. Nuolat. Jei toks konfliktas būtų organizacijoje ir tarp nesutarimų dalyvių nebūtų šeimyninių santykių – visiškai aišku ką daryti. Surasti bendrus vardiklius, būdą ir galimybę patenkinti interesus bei susitarti dėl santykių formos ateityje. Panaudojus tam tikras „garo nuleidimo“ technikas, galimybę saugiai pasisakyti – dažnai pakanka gerų santykių ateityje kūrimui. Organizacijoje žmonės neapriboti taip stipriai kaip žmonės namuose. Galima pakeisti darbo vietą, kabinetą, pagaliau pačią darbovietę, jei konfliktas yra gilus, žalojantis ir niekaip jo neįmanoma išspręsti. Žinoma, čia kraštutinis atvejis.

Tačiau namuose viskas yra kitaip. Šeimos nariai apriboti viena erdve ir retas turi galimybę manipuliuoti gyvenamu plotu taip, kad nesutiktų kitų šeimos narių. Be to, kiekvienas į šeimą „atsineša“ savo šeimos ir socialinių santykių istoriją. Tarkim vyras turėjo abu tėvus, augo darnioje šeimoje, neturėjo jokių ribinių/simbiotinių santykių su artimaisiais, gavo pakankamai meilės, dėmesio ir palaikymo iš tėvų, jautė pagarbą, sąlyginai lengvai perėjo paauglystės periodą ir visą šią istoriją atsinešė į savo šeimą. Moteris augo nepilnoje šeimoje, tėvai išsiskyrė, motina kaltino tėvą, kad jis nevykėlis ir visi vyrai tokie, ji buvo savo vaikams ir tėvas, ir motina, su dukra jaunėle siejo labai stiprūs (per daug) santykiai ir noras kontroliuoti, dėl to paauglystėje nuolat kildavo dideli konfliktai su mama, nes duktė norėjo autonomijos. Tekėdama (galima numanyti), kad ji labiau galvoja apie išėjimą iš namų nei apie meilę sutuoktiniui. Be to, ji buvo gerai „treniruota“ mamos turėti aiškų požiūrį į atskirus vyrus ir visą vyrų giminę bendrai.

Žinoma, kiekvieną jų, tiek vyrą, tiek žmoną veikė ir kita socialinė aplinka: darželio, kiemo, klasės draugai, auklėtojai, giminės, kiti reikšmingi suaugę, tačiau esminę santykių su kitais strategiją jie abu atsinešė į bendrą šeimą iš savo šeimų. Pradėjo skirtis jų požiūris į autonomiją, asmeninę erdvę, vaikus ir jų auklėjimą, tad nenuostabu, kad konfliktas buvo brandintas metų metais ir prisikaupė visas sandėlis emocijų, nuoskaudų, užgauliojimų, nuostatų ir specifinių elgesio schemų kiekvienai situacijai. Žinoma, kad sandėlis buvo prižiūrimas ir revizuojamas, buvo aišku, kada kokią nuostatą ar pastabą panaudoti, nes visas jų turinys buvo tvarkingai sudėtas į stelažus ir ant jų kabojo kortelės „atsakas į pastabą dėl pastabos (požiūrio, kaltinimo etc.)“. Kortelių su užrašu „pats kvailys /žąsinas /kiaulė /asilas/višta /ožka /karvė…“ buvo kelios lentynos. Visa pasienį dengė priekaištai – žemiau lengvi, ironiški, aukščiau stiprūs, liečiantys net prosenelius. Tad nežiūrint į santykius platesniame sociume - šeima išsiskleisdavo namie..ir maitindavo vienas kitą. Vyras užsisklendimu ir tylėjimu, žmona priekaištais.

Vargu ar tokioje aplinkoje galima spręsti konfliktą mediacijos būdu. Reikalinga ilgalaikė terapinė sesija, nes būtent terapeutas gilinasi į vaidmenis, sąveikas, braižo šeimos žemėlapį, genorgamą arba sociogramą, kurioje atspindi ir atskleidžia pačiai šeimai ydingų narių sąveikų priežastis ir pasekmes. Dažnai terapeutas pats įsilieja į sąveiką ir tampa svarbiu žaidėju organizuojant bendrą šeimos gyvenimą iš naujo. Taigi, jis bando kiekvieną pažeistą šeimos struktūros elementą integruoti į darnią bendrą veiklą, nes pašliję santykiai gali būti įvairių neurozių, depresijos, anoreksijos, bulimijos, obsesinių-kompulsinių sutrikimų, žalojimosi, smurto, savižudybių ir etc., priežastimi.

Mediacija – savo esme nėra gilinimasis į situaciją ir priežasčių paiešką, todėl nėra tinkama sprendžiant tokios šeimos konfliktus, nes jie įsiūti vaikystėje ir bendru susitarimu pabaigti nepasibaigs. Reikalinga gilesnė ir platesnė specialisto intervencija, kuri gali trukti ne vieną mėnesį ar metus.

Mediacija puikiai tinka šeimai kuriantis ar skiriantis, kai reikia susitarti dėl bendro-atskiro gyvenimo, turto dalybų, vaikų priežiūros. Šeimos terapijos tikslas – atstatyti normalų ir pilnavertį  šeimos funkcionavimą. Taigi, ir tikslai, ir priemonės, ir trukmė skirtingi. Skirtingos ir specialisto kompetencijos bei nuostatos. Ne kiekvienas gali dirbti su tokiomis „karštomis“ arba ypač užšaldytomis emocijomis, išlikti neutraliu ir nešališku mediacijoje arba terapijos atveju „įsiveržti viesulu“ į šeimą ir aktyviai daryti įtaką pokyčiams.