Organizacijų vasara

Vasaros būna įvarios: kalendorinė, laukta, saulėta, etc. ir Lietuvos. Taigi, organizacijos turi savo vasarinį ritmą ir tempą, jaučiamas didesnis atsipalaidavimas, kuriam daro  įtaką keli veiksniai: dėl sumažėjusio transporto apkrovimo – greičiau patenki į darbą, lengviau priparkuoti automobilį, ofisuose mažiau žmonių, kalbos dažniau sukasi apie pozityvius dalykus – būsimas ar buvusias atostogas, didesnė dalis kolegų grįžta pailsėję ir šviesesni, o kai kurie ir nušvitę. Korporatyvinės šventės persikelia į gamtą – komandų formavimas ir tvirtinimas kaimo turizmo sodybose, žygiai baidarėmis, karstynės ir visokie kitokie smagumynai. Ko dar be malonaus laiko praleidimo gali pasisemti tokiuose susibūrimuose tiek darbuotojai, tiek vadovai? Apie tai šį karta trumpai ir pasidalinsiu.

Kaip žinia, išvykų metu galima pagerinti organizacijų klimatą, padidinti darbuotojų lojalumą, pastebėti negatyvias kolegų nuostatas bei sužinoti, ką iš tikro darbuotojai galvoja apie organizaciją, kolegas, vadovus. Į visus šiuos veiksnius verta atkreipti dėmesį nelaužant jokių etikos principų, t y. nešnipinėjant ir nesukeliant intrigų. Taip jau yra, kad išvykų metu alkoholio vartojimas, daugeliu atveju, būna organizacijos vadovų ar renginio sumanytojų legitimizuotas išvykos programos elementas. Neretai, padauginus atsiranda ir savas, vidinis Breivikas, kanalizuojantis visą darbuotojų arba savo asmeninį nepasitenkinimą. Jis žino ar bent tikisi, kad nors ir tylų, visgi, gaus darbuotojų palaikymą. Taigi, visa puokštė įdomių socialinių interakcijų gamtoje, prie ežero/upės/kūdros dūzgiant laumžirgiams arba, kaip pas mus hidronimu įteisinta – pliaupiant lietui.

Oras išvykos metu – didžiausias galvos skausmas organizacijos personalo vadovui ar vadovei bei kitiems renginio/išvykos organizatoriams. Jie iš patirties žino, kad esant blogam orui dauguma kolegų savo nerealizuotą gamtoje energiją gali nukreipti į ankštų sodybos trobelės/namukų sienų suskliaustą veiklą – tą, kurią Valančius ir jo pasekėjai slopindami padėjo išsaugoti lietuvybę. Jei personalo vadovai ir vadovės bodisi blogo oro padarinių išvykos metu – mintys apie Valančiaus misiją galėtų juos ir jas motyvuoti bei pakylėti. Deja, apie leistinus ir išvykų metu vartotinus alkoholio kiekius nei vienoje pareigybinėje instrukcijoje neaprašyta, tad ir personalo vadovas ar vadovė, netgi visas personalo skyrius kartu sudėjus nežino, kiek jo gali būti.

Gyvename nesaugiame pasaulyje, vos ne kasdien nutinka įvairių kataklizmų, tad bent jau poilsinio renginio metu darbuotojai nori jaustis “saugūs”. Jie irgi galvoja ir “šachmatuoja” (naujadaras, kurį visai neseniai išgirdau vienos organizacijos renginio metu, origin. шахматнули) situaciją pagal visas mokslinėms hipotezėms keliamus reikalavimus, tai yra, remdamiesi nuojauta rengiasi empiriškai patikrinti, ar organizacija pasirūpins pakankamu kiekiu ugninio vandens ar bent alaus ir dėl visą ko, na žinote…maža kas..įsimeta savo arsenalą. Kai kuriuose organizacijose, anot jų vadovų – susidaro užburtas ratas – vadovai užsako alaus, na..remdamiesi pernykšte patirtimi tik truputi mažiau, nes per praėjusią išvyką išgėrę po litrą alaus kai kurie darbuotojai buvo itin atsipalaidavę. Vadovai kasmet alaus kiekį mažina norėdami darbuotojų atsipalaidavimą sutalpinti į pageidaujamas formas, tačiau darbuotojai, nujausdami sąmokslą didina arsenalą. Taigi, nuo ne pernelyg stipraus alaus vadovų sąskaita alkoholinio akcento poslinkis vyksta stipresnio gėrimo link darbuotojų sąskaitą. Tokį geriamą alkoholį sunkiau kontroliuoti, nes žmonės suaugę, be to perka už savo pinigus, kalbėdami..”vat seniau tai vadovai užpirkdavo, o dabar tai ašaros, patiems reikia rūpintis…ir kasmet vis labiau…genda tie vadovai”.

Taigi, nors ir yra, anot personalo vadovų, kaltas kintamasis – oras, visgi, tai nei kiek situacijos nepalengvina, nes jei išvyka suplanuota – ji įvyks bet kokiu oru. Todėl, norėdami apsisaugoti nuo “breivikinių” monologų, prakeiksmų ir veiksmų – tiek personalo darbuotojai, tiek kitų skyrių ar departamentų laisvanoriai galėtų aktyviau prisidėti kuriant išvykos programas ir scenarijus su “o kas jeigu…?” sąlygomis. Galima prisigalvoti įdomių intelektualių veiklų ir patalpoje, jei už lango dundulis ir kišti nosies nesinori. Tiesiog reikia pasiruošti įvairiems variantams: geras oras – planas A, blogas oras – planas B, na ir planų miksavimas galėtų patenkinti sąlygą esant permainingam orui.

Žinoma, atsiranda entuziastų, kurie nori dalyvauti estafetėse ir per lietų, visgi, tai pavojinga sveikatai ir vadovams nederėtų demonstruoti savo maskulinizmo skatinant nelabai aktyvų gyvenimo būdą mėgstantį darbuotoją lipti į baidarę ir 8 valandas pilant kaip iš kibiro mojuoti irklais. Plaučių uždeginimas suaugusiam žmogui gali baigtis letaliai. Vadovams nederėtų pamiršti, kad išvyka į gamtą – tai ne tik išleisti pinigai, bet ir siekis padaryti šventę darbuotojams, partneriams, klientams, t.y. išmatuojamų, aiškių tikslų pasiekimas, todėl šventės dalyvių poreikiai ir minėtų tikslų simbiozė turėtų būti įrašyti pirmame išvykos organizatorių darbotvarkės plano punkte.