Perplėšta domino

Kaip rašė L. Tolstoy – „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą ir kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savitai“. Baigės iškilmingiausios ir metus lauktos šventės, romantiškų palinkėjimų tarpušventis ir akimirkos puota – Naujieji. Kol buvome karnavalo sūkury ir dėvėjome kaukes – realybė tarsi pakito, nes matėme tik išvirkščią kaukės pusę – jos pamušalą. Atėjo laikas kaukes nusiimti. Ir jei su neišplautų indų krūva susidoros indaplovė, tai su problemomis, kurias atidėliojome pasąmoningai tikėdamiesi stebuklo - vėl susidursime akis į akį. Šiuo laikotarpiu dažniausiai sulaukiu skambučių dėl šeimos mediacijos. Skambučiai prasideda jau prieš Kalėdas, vadinasi ne visi tiki stebuklu.

Poros santykiai. Truputis statistikos. Dažniau skiriasi tie, kurie turėjo išsiskyrusius tėvus. Yra daug hipotezių kodėl taip yra. Dažniausiai minima – vaikai nematė tėvų pavyzdžio kaip išsaugoti santykius. Tai gali būti tiesa, tačiau nebūtinai. Neretai, tėvams išsiskyrus vaikas lieka gyventi su vienu jų. Pas mus dar nepaplitusi šeimos mediacija, todėl po skyrybų išlieka buvusių sutuoktinių santykiai, tarsi piktžolių laukas – pagieža, neišsakyti priekaištai, neteisybė, nuoskaudos ir, kartais, energija įkąsti. Žūtbūt. Kerštas toks saldus. Kaipgi augina vienas tėvų, būdamas išvardytų emocijų apgaubtas likusį vaiką/vaikus? Auklėjama mergaitė dažnai girdi, kad vyrai nemoka vertinti moters, tad reikia priversti sumokėti kuo didesnę kainą, tik tuomet, anot gimdytojų, atsiras pagarba. Vienok.

Kuo būna grįsti santykiai kai verčiama sumokėti kainą? Pirma. Randamas vyras, sutinkantis žaisti tokį žaidimą – užkariauti širdį, t.y. rodyti narsą, stebuklus arba sužavėti dovanomis. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pradžią ir pabaigą, nekalbant apie tai, kad tokie santykiai primena mainus. Antra. Mergina savanoriškai sutinka būti preke? Trečia. Šis žaidimas – „Užkariavimas“ dažniausiai baigiasi pasibaigus užkariavimui. Kiek laiko sukinėjote Rubiko kubą? Kiek laiko žaidėte Tetrį? Kiek laiko žaidėte Doom? Kiek, pagaliau, laiko žaidėte Angry Birds? Iki Naujos versijos? Dažnai užkariauta nuotaka negali ar neturi psichinių/intelektinių resursų taip dažnai atsinaujinti, nebent reikalauja finansinių ir keičia išvaizdą. Tačiau… Juk net ir hegemoniškas vyras nori asmenybės vidaus, o ne besikeičiančios išorės. Ar tampa moteris įdomesnė, gilesnė ir jausmingesnė pasikeitusi šukuoseną ar kailinius? Nebent tokiam vyrui, kuriam svarbu ją pristatyti sociumui su žinute „galiu sau leisti išlaikyti –iausią x3 ar x5“ ir čia ne automobilio modelis, o privalumai x kartų, nors, galbūt ir automobilio modelio pavadinimas buvo kurtas su konotacija „…N kartų geriau“.

Taigi, užkariautas (įsigytas objektas) tampa nuosavybės dalimi su visomis teisėmis rūpintis arba padėti ant lentynos ir imtis kito žaidimo. Jei ne lentyna, o tik puikavimasis – kiek ilgai? Dažnai, kol leidžia subjekto fiziologinis resursas ir draugai pavydi žaisliuko. Kai tik nustoja arba atsiranda kito produkto nauja versija – senas vis tiek keliauja į lentyną, arba ant spintos, arba už durų, nes durys į sumokėtą kainą neįskaičiuotos. Dar turite Rubiko Kubą, Tetrį, Tamagochi? Kur dabar jie? Aha, spintoje arba lentynoje, arba..? Taigi, santykiai grįsti „užkariauk mane“  = „sumokėk kainą“ nėra ilgalaikiai, nes pinigai vertę turi, o prekė sensta.

O jei po skyrybų likęs sūnus, kurį motina moko vyro vaidmens? Rašau apie motiną, nes didžiausia dalis teismų baigiasi tuo, kad vaikas gyvena su motina, tarsi tėvas yra permažai rūpestingas, atsakingas ir negabus. Tyrimai rodo, kad didėjantis „moteriškų“ vyrų skaičius koreliuoja su skyrybų ir motinomis užaugintų vyrų skaičiumi. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tai tik statistinis faktas. Tačiau, būtent kitos vienišos moters, nusivylusios vyrų gimine dukra auklėta filosofijos rėmuose „Išsirink geriausią. Išsirink užkariautoją“, skundžiasi „Kur dingo tikri vyrai? Liko vien bobos, nevykėliai ir girtuokliai“. Serialų populiarumas apie vyrus-pašlemėkus rodo, kad tokiu būdu auklėtų moterų kritinė masė yra pakankama išlaikyti serialų populiarumui. Taigi, tokiems santykiams išlaikyti, kai į mediatorių dažniau kreipiasi drąsesnė pusė – moteris, reikia sunaudoti daugiau energijos nei santykiai duotų emocinės, psichologinės ar jaukumo naudos. Neekonomiška ir netvaru.

Tačiau, yra ir kitokie santykiai, grįsti ne tik moters noru būti užkariautai, bet ir vyro biologine paradigma, kurioje moteris leidžiasi užkariaujama. Jei pasikeltume į kosmosą ir per teleskopą pažiūrėtume į žemėje judančius žmones, pvz. vyrus, o po to mikroskopu pažvelgtume į energingai judančius spermatozoidus – surastume labai daug panašumų. Biologine prasme vyras – N kartų padidinta spermatozoido kopija. Jo misija yra pasiekti tikslą – užkariauti kiaušialąstę, pakeliui išstumiant konkurentus (nes jų daug), o kiaušialąstė atsiveria tik vienam. Nenagrinėsime kaip 2 gametos tango ritme sukuria zigotą, nes savo biologinę istoriją nagrinėjome per biologijos pamokas ir ko gero būtent šių pamokų neignoravome. Taigi, vyrų judėjimas gyvenime tikslingas. Ir jei kiaušialąstės užkariavimas baigiasi jos užkariavimu, tai vyras, negali sustoti. Sustojimo kaina būna arba mažiau krikščionišką ir per alkoholinę/narkotinę priklausomybę vedą į susinaikinimą (anot Froido, nustojus veikti Eros, suveikia Tanatos jėga). Kitas variantas, romantišku pavadinimu – „sublimacija“ skatina toliau veikti: siekti aukštumų, konkuruoti, nugalėti, nevengiant pakeliui užkariauti ir vieną kitą pasitaikančią kiaušialąstę (pirma užkariauta jau sėdi namuose, todėl užskaityta ir nesiskaito). Kitą vertus, vyrus konkuruoti verčia ir sociumas – „būk vyras“, „esi vertas geriausio“, „Tu –nugalėtojas“ ir kitos haliucinacijos nemažiau įtakoja vyrų gyvenimą. Taigi, geriausias su ne pačia geriausia arba netapęs geriausiu, todėl netinkantis geriausiai kartu gyventi negali. Bent taip subjektyviai mano pora.

Dar viena priežastis dėl ko šeimos nutaria skirtis – lovą palieka artumas, dingsta aistra. Dažniausiai tai visiškai neturi nieko bendro su impotenciją ar frigidiškumu. Pasinėrę į buitinius/karjeros rūpesčius sutuoktiniai nutolsta, dingsta jaudulys vienas kito atžvilgiu, gyvenimas kartu jų akyse praranda prasmę. Žinoma, kartais dėl patogumo, bendro būsto paskolos, galimo aplinkinių spaudimo pora nesiryžta skirtis. Ko gero, tik pusė bėdos, jei išlaikoma pagarba ir vaikai perdaug nenukenčia, tačiau jei gyvenimas grįstas „nekalbadieniais“, nesidomėjimu vienas kitų, nesirūpinimu, o lieka tiek ironiškos ir pagiežingos replikos, visiškais atsiribojimas, nutolimas ir visa tai kasdieną mato, girdi, jaučia ir suvokia vaikai? Kas geriau? Gyventi be meilės, aistros, bet sąžiningai dėl vaikų ir vengiant aplinkos priekaištų (tikėtina, kad realizuojant seksualumą su „paširduku“ arba save užrakinus autoerotizmo ir fantazijų pasaulyje), bet lyg vėduokle kiekvienoje situacijoje mosuojant savo neurotiškumu? Ar, visgi, sąžiningai išsiskirti? Kiek šeimų šiandien atsisako partnerystės kai aistra palieka bendrą lovą? Galbūt sąžiningesni yra tie, kurie tiesiog skiriasi ir keičia partnerius oficialiai? Ar vertingesni tie, kurie bet kokia kaina išsaugo šeimą? Vargu ar yra vienintelis teisingas atsakymas. Kiekvienas prieš atsakydamas atsižvelgs į savo nuostatas, vertybes ar tikėjimą/netikėjimą, į gebėjimą nugalėti biologinius impulsus. Kodėl, palyginus, tiek nedaug porų išlaiko šiltus santykius visą gyvenimą? Kaip jie sugeba nugalėti sumažėjusį potraukį, atsispirti lengviems sprendimams, kuriuos siūlo miklūs greitų ir pigių skyrybų štampuotojai? Atrodo, kad tik pagarba, domėjimusi, pasitikėjimu, empatija, rūpesčiu, gebėjimu nustebti ir žavėtis grįsti santykiai turi šansų išlikti, o ne tie, kurie grįsti mainais.

Mediacija yra apie tai kas bus, o ne apie tai kas buvo. Galima kurti naują socialinę realybę tik tuomet, kai abu partneriai to nuoširdžiai nori, tačiau dažnai mediatoriui norima deleguoti pareigą pranešti sutuoktiniui „Aš radau kitą produktą. Tavo atsinaujinimo galimybės išsisėmė, todėl senos versijos palaikymo atsisakau. Sutarkime dėl turto ir vaikų dalybų“. Ką iš tikro gali mediacija? Kodėl stebėdami užsienio filmus matome, kaip išsiskyrusios šeimos draugiškai švenčia vaikų gimtadienius kartu, tarsi vaikas vietoje dviejų turėtų keturis tėvus. Tokie filmai nėra fikcija. Bendraudamas su kolegomis iš kitų valstybių vis labiau tikiu, kad ir išsiskirti galima taikiai, minimaliai pažeidžiant vaiko interesus, jei skyrybos yra neišvengiamos ir išreikštos abiejų sutuoktinių noru. Profesionalių šeimos psichologų – „žvaigždžių“, tokių kaip Satyr, Minuchin, Fishman, Whitaker Lietuvoje neturime daug. Tačiau gali būti, kad turime pakankamai, tad jei atsirado idėja ardyti, sugriauti santuoką nuo Naujų, lygiai taip pat lengvai, kaip mesti rūkyti ar pradėti sportuoti – galbūt verta užduoti sau klausimą „Kiek asmeniškai prisidėjau prie šeimos statybos? Ar mano indėlis tikrai buvo pakankamas?“ Mano asmeninė praktika rodo, kad retai viena pusių būna absoliučiai kalta, dažniausiai ~ 50/50. Tad nebūtina svaidytis prakeiksmais ir griebtis radikalių sprendimų. Verta pasikonsultuoti su profesionaliu šeimos santykiu specialistu.

Skaičius 2012 yra magiškas (ypač nešiojantiems gintarinius aksesuarus) šansas spindėti vidine šiluma ir transcenduoti, prisiminti, kad esame ne tik „pinigų karta“, pasyviai priimanti, bet ir protaujantys, sąmoningi, taigi, aktyviai kuriantys savo socialinę realybę. Drakonas yra šuns metafora, reiškiantis ištikimybę ir saugumą. Būtent todėl labai vertinga retkarčiais „iššokti“ iš primesto gyvenimo ritmo, pabūti su savimi ir įsiklausyti „Kas iš tikro vertinga man? Kokius aš matau savo sekančius metus? Sekančius tris, penkis? Koks/kokia aš būsiu po dešimties? Ko iš tiesų aš noriu? Ko iš tiesų man reikia? Ko reikia mano vaikams?” Labai svarbu neskubėti atsakyti. Atsakymas ateis pats. Tas atsakymas. Jūsų atsakymas Jums.