Šarūno Mačiulio interviu "Statybų naujienoms"
Verslininkams nuolat tenka bendrauti su tiekėjais, klientais, darbuotojais, o bendraujant ne visada pavyksta surasti bendrą sprendimą, kyla konfliktų, tačiau ar visada nepavykus rasti kompromiso būtina kreiptis į teismą? Lietuvos pramonininkų konfederacijos mediatorius, derybų treneris Šarūnas Mačiulis, kaip alternatyvą teisminiam procesui siūlo mediaciją. Pasak jo, mūsų šalyje mediacijos paslauga naudojasi tik nedidelė dalis įmonių, tačiau inovatyvi naujovė sėkmingai skinasi kelią ir ja besidominčiųjų skaičius po truputį auga.
Mediacija – tai toks procesas, kurio metu neutralus asmuo – tarpininkas – siekia padėti ginčo šalims pačioms surasti geriausią sprendimą ir nesutarimus išspręsti taikiai. Kitaip tariant, mediacija yra alternatyva teisminiam ginčų sprendimo procesui.
Laimi abi pusės
Š. Mačiulio teigimu, mediaciją patogu taikyti sprendžiant įvairias nestandartines – nemokumo, kokybės, bendrų sprendimų, įsipareigojimo nevykdymo – situacijas su tiekėjais, klientais, partneriais, konkurentais, kolegomis ir kitais įmonės veiklos grandies dalyviais, įvairių institucijų atstovais, bankais.
Mediacijoje naudojama Harvardo koncepcija – win-win (laimėti-laimėti) principas. „Taigi, vienokiu ar kitokiu būdu, laimi abi šalys: išlošiama laiko, sutaupoma pinigų ir pagaliau – kaip geriausiai išspręsti konfliktą, nusprendžia patys besiginčijantieji, žinoma, padedant mediatotriui, – pasakoja Š. Mačiulis. – Dalyviai patys nustato pagarbos vieni kitiems ribas, ir tai suteikia galimybę nepaversti derybų farsu, įžeidinėjimais bei tuščiu ir nevaisingu procesu. Tiesą pasakius, dažnai konfliktas atsiranda ne todėl, kad besivaržantieji nenori spręsti problemos, bet todėl, kad jie tiesiog nežino, kaip tai padaryti.“ Tokiu atveju kreipimasis į tarpininką laikomas civilizuotu žingsniu, parodančiu, kad šalys nepasikliauja savo emocijų okupuotu objektyvumu ir yra kupinos gerų ketinimų, norinčios bendromis jėgomis taikiai surasti abipusiai naudingą sprendimą. Besikreipiančios į mediatorių šalys supranta, kad jų veiksmai atvedė į aklavietę ir reikalingas trečiasis asmuo, galintis jiems padėti.
„Mediacijos proceso metu neįrodinėjama kaltė, poelgiai nevertinami moraliniu aspektu. Darbas yra orientuotas į konflikto priežastis, kurios dažniausiai būna subjektyvios. Tai nėra toks sprendimas, kai išlošia ponas A, o ponas B rašo scenarijų, kaip atkeršyti ponui A. Vienos šalies tiesa nepateikiama kaip absoliutas – išlieka asmeninių pozicijų revizijos galimybė, o vienas konflikto dalyvis turi išmokti priimti kito tiesą. Kilus konfliktui atsiranda priešiškumas ir komunikacija tampa ribota, todėl iki galo nebesugebama išsiaiškinti konflikto esmės. Pavyzdžiui, kai du žmonės nepasidalina apelsino – jie neišsiaiškina, kad vienam reikalinga tik žievelė kepiniams, o kitam – šviežios sultys. Jie nesikalba apie savo tikruosius interesus, tik abu nori apelsino. Mediacijos procesas padeda atskleisti tikruosius besiginčijančiųjų šalių norus ir surasti sprendimą“, – sako Š. Mačiulis.
Mediacija ieško ne kaltų, o sprendimo
Pasak Š. Mačiulio, mediacija – alternatyvi teismui procedūra, kurios metu ne nagrinėjama kaltė, o ieškoma abi puses tenkinančio sprendimo. Lyginant mediaciją su teismu, meditacija yra kiek lankstesnė procedūra, kurią sudaro keturi esminiai principai: savanoriškumas, lygiateisiškumas, mediatoriaus nešališkumas, konfidencialumas.
Tai reiškia, kad šalys savanoriškai, niekieno neverčiamos, sutinka aptarti situaciją ir pabandyti surasti abiems priimtiną sprendimą. Abi pusės turi lygias teises: būti išklausytos, išlieti savo emocijas, pasidalinti mintimis bei dalyvauti priimant jų interesus atitinkantį sprendimą.
Derybų metu mediatorius privalo būti neutralus, negali palaikyti nė vienos iš besiginčijančiųjų šalių pozicijų. Mediatorius neatlieka nei advokato, nei kaltintojo, nei teisėjo vaidmens. Jis kaip tik palaiko lygiateisiškumą ir padeda išspręsti ginčą.
Mediatorius privalo laikytis ir konfidencialumo principo: naudoti tik tokią informaciją, kurią jam pateikia šalys. Konfidencialumo pareiga išlieka ne tik derybų metu, bet ir po jų. Vykstant deryboms atsakomybę prisiima visi jų dalyviai: pačios ginčo šalys atsako už aktyvų dalyvavimą dalinantis informacija, priimant sprendimą ir susitarimo vykdymą, o mediatorius atsako už derybų paruošimą ir organizavimą, remiantis anksčiau minėtais principais.
Lyginant su teismu, mediacija turi keletą esminių pranašumų: taikių derybų pagalba išsaugomi santykiai, išlaikomas konfidencialumas, sprendimą priima patys derybų dalyviai, sutaupoma laiko ir lėšų.
Susitikti konflikto šalims – nebūtina
Anot Š. Mačiulio, procesiškai mediacija vykdoma tiesiogiai ar netiesiogiai bendraujant. Tiesioginė mediacija vyksta ginčo šalims susėdus prie derybų stalo, patvirtinus savanorišką sutikimą spręsti ginčą mediacijos būdu su mediatoriumi. Susitariama, kad bus laikomasi pagrindinių principų ir bendravimo taisyklių. Kiekviena šalis pristato savo požiūrį į problemą, vyksta diskusija ir ieškoma naujo sprendimo.
Šalys pačios priima jų poreikius atitinkantį, sprendimą, o mediatorius tik veda procesą ir prižiūri taisyklių bei principų laikymąsi. Netiesioginė mediacija vyksta taip: šalys gali net nesusitikti, pavyzdžiui, jei jos nenori matytis arba jas skiria didelis atstumas. Mediatorius susitinka su klientais atskirai, toks procesas vadinamas šaudykline diplomatija. Įdomu tai, kad besiginčijantieji gali net nesusitikti netgi pasirašyti susitarimo ar taikos sutarties.
Kai ginčo šalis skiria didelis atstumas, dar galima naudoti trečią būdą – emediaciją. Kompromiso prieinama naudojant Skype, Google Hangout ar specialias, mediacijai skirtas programinės įrangos platformas.
„Mediacijos paslauga kol kas naudojasi tik nedidelė dalis įmonių, tačiau inovatyvi naujovė sėkmingai skinasi kelią ir ja besidominčiųjų skaičius auga. Lietuvos pramonininkų konfederacijoje įkurtas Derybų centras teikia mediacijos paslaugas savo nariams Lietuvoje, padeda taikiai išspręsti, kylančius tarp Lietuvos ir užsienio verslo atstovų, ginčus“, – pasakoja Š. Mačiulis.
Mediaciją galima naudoti sprendžiant ne tik verslo įmonių, bet ir vidinius individualius bei kolektyvinius ekonominius ar interesų ginčus bei konfliktus. Pavyzdžiui, galimas taikinimas kolektyvinių darbo ginčų metu. Pagrindinis darbuotojo ir darbdavio santykius reguliuojantis įstatymas – Darbo kodeksas – reglamentuoja kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimo procedūrą. Derybų šalims – darbdavio ir darbuotojų atstovams – nepasiekus susitarimo, derybų metu kilęs ginčas nagrinėjamas sudarytoje taikinimo komisijoje. Ši kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija yra privaloma, jeigu viena iš kolektyvinio ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Šalių atstovai į taikinimo komisijos posėdį kolektyviniam ginčui nagrinėti turi teisę pasikviesti specialistų (konsultantų, ekspertų ir kt.). Pasak Š. Mačiulio, Derybų centre dirbantys kolektyvinių derybų, taikinamojo tarpininkavimo ir mediacijos specialistai yra pasiruošę padėti išspręsti kolektyvinį ginčą taikiai ir išvengti nepageidaujamų psichologinių, socialinių bei ekonominių pasekmių.
Mediacija gali būti ir prevencinė priemonė
Š. Mačiulis sako, kad mediacijos procesas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje neturi didelių skirtumų, kadangi yra nustatyti jau išvardinti reikalavimai bei Europos mediatorių elgesio kodeksas, padedantis mediatoriui laikytis profesinio standarto. Esminį skirtumą sudaro požiūris. Pavyzdžiui, vakarų šalyse mediacija naudojama seniai ir, kalbant apie statybų sektorių, jame dėmesys labiau akcentuojamas ne ginčams sureguliuoti, bet jų prevencijai.
Š. Mačiulis išskiria Jungtinėje Karalystėje paplitusią sandorių ir projektų mediaciją, kuri tarnauja lyg prevencinė priemonė galimiems konfliktams. Mediatorių komanda įsijungia į procesą projekto plėtojimo etape ir ne tik padeda sudaryti realistinę sutartį, bet ir dalyvauja efektyviame jos įgyvendinime. Tai ypač aktualu įgyvendinant didelius projektus, tokius, kaip stadionų, oro uostų, energetinių projektų realizavimas.
Mediatorių ir projektų valdymo profesionalų komanda atlieka išorinio neutralaus dalyvio vaidmenį, moderuoja komunikaciją tarp užsakovų, rangovų, subrangovų ir tiekėjų, nustato ir laiku reaguoja į kylančias komunikacijos ar įsipareigojimų vykdymo problemas, padeda šalims išvengti kylančių ginčų ir teisminio bylinėjimosi, projekto stabdymo ir galimų milijoninių nuostolių dėl prastovų ar projekto įgyvendinimo vėlavimo.
Lyginant su teismu, mediacija turi keletą esminių pranašumų:
Mediacija – tai toks procesas, kurio metu neutralus asmuo – tarpininkas – siekia padėti ginčo šalims pačioms surasti geriausią sprendimą ir nesutarimus išspręsti taikiai. Kitaip tariant, mediacija yra alternatyva teisminiam ginčų sprendimo procesui.
Laimi abi pusės
Š. Mačiulio teigimu, mediaciją patogu taikyti sprendžiant įvairias nestandartines – nemokumo, kokybės, bendrų sprendimų, įsipareigojimo nevykdymo – situacijas su tiekėjais, klientais, partneriais, konkurentais, kolegomis ir kitais įmonės veiklos grandies dalyviais, įvairių institucijų atstovais, bankais.
Mediacijoje naudojama Harvardo koncepcija – win-win (laimėti-laimėti) principas. „Taigi, vienokiu ar kitokiu būdu, laimi abi šalys: išlošiama laiko, sutaupoma pinigų ir pagaliau – kaip geriausiai išspręsti konfliktą, nusprendžia patys besiginčijantieji, žinoma, padedant mediatotriui, – pasakoja Š. Mačiulis. – Dalyviai patys nustato pagarbos vieni kitiems ribas, ir tai suteikia galimybę nepaversti derybų farsu, įžeidinėjimais bei tuščiu ir nevaisingu procesu. Tiesą pasakius, dažnai konfliktas atsiranda ne todėl, kad besivaržantieji nenori spręsti problemos, bet todėl, kad jie tiesiog nežino, kaip tai padaryti.“ Tokiu atveju kreipimasis į tarpininką laikomas civilizuotu žingsniu, parodančiu, kad šalys nepasikliauja savo emocijų okupuotu objektyvumu ir yra kupinos gerų ketinimų, norinčios bendromis jėgomis taikiai surasti abipusiai naudingą sprendimą. Besikreipiančios į mediatorių šalys supranta, kad jų veiksmai atvedė į aklavietę ir reikalingas trečiasis asmuo, galintis jiems padėti.
„Mediacijos proceso metu neįrodinėjama kaltė, poelgiai nevertinami moraliniu aspektu. Darbas yra orientuotas į konflikto priežastis, kurios dažniausiai būna subjektyvios. Tai nėra toks sprendimas, kai išlošia ponas A, o ponas B rašo scenarijų, kaip atkeršyti ponui A. Vienos šalies tiesa nepateikiama kaip absoliutas – išlieka asmeninių pozicijų revizijos galimybė, o vienas konflikto dalyvis turi išmokti priimti kito tiesą. Kilus konfliktui atsiranda priešiškumas ir komunikacija tampa ribota, todėl iki galo nebesugebama išsiaiškinti konflikto esmės. Pavyzdžiui, kai du žmonės nepasidalina apelsino – jie neišsiaiškina, kad vienam reikalinga tik žievelė kepiniams, o kitam – šviežios sultys. Jie nesikalba apie savo tikruosius interesus, tik abu nori apelsino. Mediacijos procesas padeda atskleisti tikruosius besiginčijančiųjų šalių norus ir surasti sprendimą“, – sako Š. Mačiulis.
Mediacija ieško ne kaltų, o sprendimo
Pasak Š. Mačiulio, mediacija – alternatyvi teismui procedūra, kurios metu ne nagrinėjama kaltė, o ieškoma abi puses tenkinančio sprendimo. Lyginant mediaciją su teismu, meditacija yra kiek lankstesnė procedūra, kurią sudaro keturi esminiai principai: savanoriškumas, lygiateisiškumas, mediatoriaus nešališkumas, konfidencialumas.
Tai reiškia, kad šalys savanoriškai, niekieno neverčiamos, sutinka aptarti situaciją ir pabandyti surasti abiems priimtiną sprendimą. Abi pusės turi lygias teises: būti išklausytos, išlieti savo emocijas, pasidalinti mintimis bei dalyvauti priimant jų interesus atitinkantį sprendimą.
Derybų metu mediatorius privalo būti neutralus, negali palaikyti nė vienos iš besiginčijančiųjų šalių pozicijų. Mediatorius neatlieka nei advokato, nei kaltintojo, nei teisėjo vaidmens. Jis kaip tik palaiko lygiateisiškumą ir padeda išspręsti ginčą.
Mediatorius privalo laikytis ir konfidencialumo principo: naudoti tik tokią informaciją, kurią jam pateikia šalys. Konfidencialumo pareiga išlieka ne tik derybų metu, bet ir po jų. Vykstant deryboms atsakomybę prisiima visi jų dalyviai: pačios ginčo šalys atsako už aktyvų dalyvavimą dalinantis informacija, priimant sprendimą ir susitarimo vykdymą, o mediatorius atsako už derybų paruošimą ir organizavimą, remiantis anksčiau minėtais principais.
Lyginant su teismu, mediacija turi keletą esminių pranašumų: taikių derybų pagalba išsaugomi santykiai, išlaikomas konfidencialumas, sprendimą priima patys derybų dalyviai, sutaupoma laiko ir lėšų.
Susitikti konflikto šalims – nebūtina
Anot Š. Mačiulio, procesiškai mediacija vykdoma tiesiogiai ar netiesiogiai bendraujant. Tiesioginė mediacija vyksta ginčo šalims susėdus prie derybų stalo, patvirtinus savanorišką sutikimą spręsti ginčą mediacijos būdu su mediatoriumi. Susitariama, kad bus laikomasi pagrindinių principų ir bendravimo taisyklių. Kiekviena šalis pristato savo požiūrį į problemą, vyksta diskusija ir ieškoma naujo sprendimo.
Šalys pačios priima jų poreikius atitinkantį, sprendimą, o mediatorius tik veda procesą ir prižiūri taisyklių bei principų laikymąsi. Netiesioginė mediacija vyksta taip: šalys gali net nesusitikti, pavyzdžiui, jei jos nenori matytis arba jas skiria didelis atstumas. Mediatorius susitinka su klientais atskirai, toks procesas vadinamas šaudykline diplomatija. Įdomu tai, kad besiginčijantieji gali net nesusitikti netgi pasirašyti susitarimo ar taikos sutarties.
Kai ginčo šalis skiria didelis atstumas, dar galima naudoti trečią būdą – emediaciją. Kompromiso prieinama naudojant Skype, Google Hangout ar specialias, mediacijai skirtas programinės įrangos platformas.
„Mediacijos paslauga kol kas naudojasi tik nedidelė dalis įmonių, tačiau inovatyvi naujovė sėkmingai skinasi kelią ir ja besidominčiųjų skaičius auga. Lietuvos pramonininkų konfederacijoje įkurtas Derybų centras teikia mediacijos paslaugas savo nariams Lietuvoje, padeda taikiai išspręsti, kylančius tarp Lietuvos ir užsienio verslo atstovų, ginčus“, – pasakoja Š. Mačiulis.
Mediaciją galima naudoti sprendžiant ne tik verslo įmonių, bet ir vidinius individualius bei kolektyvinius ekonominius ar interesų ginčus bei konfliktus. Pavyzdžiui, galimas taikinimas kolektyvinių darbo ginčų metu. Pagrindinis darbuotojo ir darbdavio santykius reguliuojantis įstatymas – Darbo kodeksas – reglamentuoja kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimo procedūrą. Derybų šalims – darbdavio ir darbuotojų atstovams – nepasiekus susitarimo, derybų metu kilęs ginčas nagrinėjamas sudarytoje taikinimo komisijoje. Ši kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija yra privaloma, jeigu viena iš kolektyvinio ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Šalių atstovai į taikinimo komisijos posėdį kolektyviniam ginčui nagrinėti turi teisę pasikviesti specialistų (konsultantų, ekspertų ir kt.). Pasak Š. Mačiulio, Derybų centre dirbantys kolektyvinių derybų, taikinamojo tarpininkavimo ir mediacijos specialistai yra pasiruošę padėti išspręsti kolektyvinį ginčą taikiai ir išvengti nepageidaujamų psichologinių, socialinių bei ekonominių pasekmių.
Mediacija gali būti ir prevencinė priemonė
Š. Mačiulis sako, kad mediacijos procesas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje neturi didelių skirtumų, kadangi yra nustatyti jau išvardinti reikalavimai bei Europos mediatorių elgesio kodeksas, padedantis mediatoriui laikytis profesinio standarto. Esminį skirtumą sudaro požiūris. Pavyzdžiui, vakarų šalyse mediacija naudojama seniai ir, kalbant apie statybų sektorių, jame dėmesys labiau akcentuojamas ne ginčams sureguliuoti, bet jų prevencijai.
Š. Mačiulis išskiria Jungtinėje Karalystėje paplitusią sandorių ir projektų mediaciją, kuri tarnauja lyg prevencinė priemonė galimiems konfliktams. Mediatorių komanda įsijungia į procesą projekto plėtojimo etape ir ne tik padeda sudaryti realistinę sutartį, bet ir dalyvauja efektyviame jos įgyvendinime. Tai ypač aktualu įgyvendinant didelius projektus, tokius, kaip stadionų, oro uostų, energetinių projektų realizavimas.
Mediatorių ir projektų valdymo profesionalų komanda atlieka išorinio neutralaus dalyvio vaidmenį, moderuoja komunikaciją tarp užsakovų, rangovų, subrangovų ir tiekėjų, nustato ir laiku reaguoja į kylančias komunikacijos ar įsipareigojimų vykdymo problemas, padeda šalims išvengti kylančių ginčų ir teisminio bylinėjimosi, projekto stabdymo ir galimų milijoninių nuostolių dėl prastovų ar projekto įgyvendinimo vėlavimo.
Lyginant su teismu, mediacija turi keletą esminių pranašumų:
- Teismas dažnai supriešina, o derantis taikiai – išsaugomi santykiai.
- Teismas yra viešas, o derantis mediacijos būdu, išsaugomas konfidencialumas.
- Teisme viską sprendžia teisėjas, mediacijoje sprendimą priima patys jos dalyviai.
- Bylinėjimasis teisme užtrunka ilgai, o mediacijos proceso metu kompromisą pasiekti galima greitai.
- Nereikia mokėti advokatams, ekspertams, todėl patiriama mažiau išlaidų.